„Jeigu dėl šventos ramybės vengi konfliktų su kitais, laikui bėgant pradedi karą su savimi.“

Pykti yra nepriimtina ir neprotinga, pyksta tik blogi, problematiški žmonės. Supykusių žmonių niekas nemėgsta ir nemyli.

Kaip skamba tavo įsitikinimai apie pyktį? Ar moki pykti? Leidi sau pykti?

Tiek aš, tiek tu, būdami dar visai maži, ir pykom, ir džiaugėmės, ir verkėm – visa tai buvo natūralu ir teisinga, nes tokia yra žmogaus prigimtis. Buvom mažos gyvybingos individualybės, kurių ekspresijos dar nespėjo pakoreguoti įdiegti įsitikinimai apie tai, koks yra pasaulis ir kaip pridera jame elgtis.

Dalis mūsų, dabar jau suaugusių, sugebėjo išlaikyti savo gyvybingumą ir sveiką pyktį su santykiu, kita dalis pykčio emociją užblokavo ir nugrūdo giliai į savo pasąmonę.

Šis įrašas yra skirtas tiems, kuriems neišeina pykti. Tiems, kurie giliai įsitikinę, jog pykti yra nepriimtina.

Kas per velns tas pyktis yr?

Analizuodama literatūrą apie pyktį, susidūriau su dvejomis skirtingomis teorijomis: viena teigia, jog pyktis yra viena iš pirminių emocijų (pyktis, panieka, baimė, džiaugsmas, liūdesys, nuostaba), kurias apibrėžė psichologas Polas Ekmanas, kita teorija sako, jog pyktis neretai pasireiškia, kaip antrinė emocija, po kuria slepiasi daugiau nemalonių emocijų, pvz., baimė, sielvartas, nusivylimas.

Pyktis, kaip antrinė emocija, dar iliustruojamas lyg ledkalnis: matome tik iš vandens išnirusią viršūnę – pyktį, o po vandeniu slepiasi didžiulė ledkalnio apačia, kuri, suprask, iliustruoja kitas emocijas.

Tam tikrose situacijose visos emocijos, taip pat ir pyktis, jeigu patiriamos optimaliame lygyje, yra reikalingos. Emocijos mums suteikia būtinus resursus efektyviai siekti norimo tikslo.

Daugiau apie emocijas, kaip jos susidaro ir kam jos daro įtaką, gali paskaityti mano pirmajame įraše štai čia.

Pykčio privalumai

Žvelgiant iš evoliucinės perspektyvos, pykčio emocija visais laikais mums buvo būtina apginti save nuo priešų atakos ir išgyventi. Tačiau pyktis ne tik padeda apsiginti nuo priešų ir išsaugoti savo autonomiją.

Pyktis mus aprūpina energija spręsti problemas, suteikia kontrolės jausmą, įspėja apie neteisybę, skatina optimizmą (pyktis įgalina mus fokusuotis ne į aukos vaidmenį, o į realius veiksmus situacijai pakeisti), apsaugo mūsų vertybes ir įsitikinimus.

Kaip jau minėjau, pyktis gali reikštis ir kaip antrinė emocija, slepianti daugiau sąmoningai nesuvokiamų emocijų, pavyzdžiui, tokių, kaip baimė būti paliktam, atstumtam, nemylimam ir pan. Tokiu atveju, pyktis gali tapti geru lakmuso popierėliu pažinti save ir tobulėti, kaip asmenybei. Bet šis įrašas yra konkrečiai apie tuos atvejus, kuomet pyktis užslopinamas ir neišreiškiamas, taigi nesiplėsiu analizuodama priešingos situacijos, kai žmonės nuolat gyvena pyktyje arba patiria nekontroliuojamo pykčio priepuolius.

Nemoki pykti, nemokėsi ir…

Kodėl žmonės bijo ar nemoka pykti? Blokavimo mechanizmai pradeda formuotis dar vaikystėje. Sveikoje aplinkoje augęs žmogus geba tinkamai išjausti ir susitvarkyti su kylančiomis emocijomis. Dėl traumuojančių patirčių, netinkamo pavyzdžio ir klaidingų įsitikinimų žmogus susidėlioja savo navigacijos per gyvenimą modelį – tokį modelį, kuris atrodo priimtiniausias, patogiausias ir sukeliantis mažiausiai skausmo.

Nors pyktis neretai visuomenėje turi neigiamą reputaciją, jis yra toks pats svarbus, kaip ir bet kuri teigiama emocija, pvz., džiaugsmas. Dar įdomiau tai, jog pyktis ir džiaugsmas yra stipriai susiję.

Tiek džiaugsmas, tiek pyktis yra aktyvios emocijos. Pykčio priešprieša yra liūdesys ir nusivylimas.

Kas atsitiks, jeigu ilgą laiką slopinsime pyktį? Užsiblokuos ir kita aktyvi emocija – džiaugsmas. Žmonės, viduje slopinantys pyktį, šiai represijai išnaudoja daug psichologinės energijos – to pasekmės: nuolatinis nuovargis, liūdesys, o gal net ir depresija. Kai kurie psichologai depresiją dar vadina pykčiu nukreiptu į save.

Keičiam liūdesį į judesį

Žmogus, neleidžiantis sau pykti, praranda ekspresyvumą, gyvybingumą ir galimybę pilnai išjausti gyvenimą. Dažnai tokie žmonės iš šono atrodo labai paslaugūs kitiems, nekonfliktiški, galbūt net ir vaikščioja jie visuomet su malonia šypsena veide. Turbūt tokie jie labai patogūs aplinkiniams, tačiau iš tikrųjų viduje žmogus jaučiasi blogai ir kenkia sau.

Atgaivinti gyvybingumą įmanoma. Tik aš susilaikysiu nuo patarinėjimo, kaip tai padaryti, juolab, kad nesu psichologijos specialistė. Galėčiau pasakyti, jog gilinkitės į save, ieškokite daugiau informacijos šia tema ar tiesiog eikite į terapinius užsiėmimus, bet visai tai protingam žmogui ir taip yra savaime suprantama. Mano blog‘o misija – tik sudominti ir supažindinti, o, jeigu labai pasiseka, pažadinti skaitytojų galvose dar daugiau klausimų, į kuriuos atsakymų ieškos jau jie patys.

Taigi, tiesa tokia, jog norėdami džiaugtis gyvenimo pilnatve, turime išmokti sveikai pykti. Ir visai nesvarbu, jeigu mokytis ir atsakymų ieškoti pradėsi tik tada, kai tau virš trisdešimt.

Nuorodos

1. https://www.theguardian.com/lifeandstyle/2019/may/12/science-of-anger-gender-age-personality
2. https://www.goodtherapy.org/blog/value-of-anger-16-reasons-its-good-to-get-angry-0313175
3. https://www.harleytherapy.co.uk/counselling/repressed-anger.htm
4. https://lapinoskrynia.lt/laiskas-nemokanciam-supykti-2/
5. http://psichika.eu/blog/jo-didenybe-pyktis/
6. https://lt.wikipedia.org/wiki/Pyktis